Aš senai svajojau taip mylėt,
Kad nebūsiu vieniša – norėjau tuo tikėt.
Tas nelengvas laimės kelias,
Nori būti kiekviena – mylima.
Tu į mano laiką vėlavai,
Kaip vėluoja į Paryžių mūsų meilės traukiniai.
Bet svajonės mano tikros, dovanojo man tave,
Esu tikrai aš mylima.
Ir po tūkstančio metų, tavęs man reikės, tavęs man reikės,
Net jei reiktų sugrįžti iš laimės žvaigždės, iš laimės žvaigždės.
Iš laimės žvaigždės…
Tu lyk iš kelionės sugrįžai,
Iš gyvenimo plataus staiga duris atidarei,
Lyg sugrįžo mano laimė, į nuliūdusius namus,
Vėl, mes kartu.
Lai nebe išplaukia laivai,
Nepalieka laimės uosto mūsų laimės angelai.
Bet žinoki kur bebūtum, mano siela su tavim,
Nes tu esi, tu esi.
Ir po tūkstančio metų, tavęs man reikės, tavęs man reikės,
Net jei reiktų sugrįžti iš laimės žvaigždės, iš laimės žvaigždės.
Ir po tūkstančio metų, tavęs man reikės, tavęs man reikės,
Net jei reiktų sugrįžti iš laimės žvaigždės, iš laimės žvaigždės.
Iš laimės žvaigždės…
