Mūsų meilei, reikėjo laiko,
Reikėjo užaugti, suprasti, priimti, viską patirti.
Tik nesakyk man, kad aš neturiu saiko,
Kai galvą man glostai ir duodi ramybę, aš jos atėjau.
Paprašysiu aš žvaigždžių, kad mums duotų daug naktų,
Kai viduj taip ramu, ramu, ramu.
Mes sukomės, sukamės ir suksimės,
Savo spalvotam rate, jis toks ypatingas.
Mes keitėmės, keičiamės ir keisimės,
Mūsų pasaulis sukurtas – tapo galingas.
Ir jeigu kartais, dangus apsiniaukia,
Neleiskim sušlapt viens kitam, vos iškritus pirmiesiems lašams.
Būkim aruodais tenais riešutų,
Kartu juos išgliaudysim, liksim, išgirsim griaustinį širdžių.
Paprašysiu aš žvaigždžių, kad mums duotų daug naktų,
Kai viduj taip ramu, ramu, ramu.
